Odeta, kokius mokslus pabaigei?

2014 metais baigiau socialinio darbo bakalaurą ir psichologijos gretutines studijas VDU universitete. Visuomet troškau padėti kitiems, norėjau, kad laikas kurį leidžiu butų išnaudotas prasmingai veiklai. Džiaugiuosi, kad pasirinkau šias specialybes, buvo labai įdomūs mokslai. Jeigu nebūčiau atsidūrusi grožio srityje, tikrai būčiau pasistengusi tapti gera psichologe.

Dėl kokių priežasčių stojai į šią specialybę?

Studijų metai, buvo be galo svarbūs mano gyvenime, dėl to, kad kas kart gilinausi ir mėginau labiau save pažinti. Jeigu būtumėte sutikusios mane pirmame kurse, pamatytumėte nepasitikinčią, pasiklydusią merginą. Jeigu nebūčiau studijavusi, nesu tikra ar būčiau tapusi tokia, kokia esu dabar. Sutikti žmonės mane labai įkvėpė ir suteikė drąsos.

Mano baigiamasis darbas buvo apie dailės terapijos taikymą. Visus metus vaikščiojau į šiuos užsiėmimus ir tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad tai kas vyksta dailės terapijos metu, yra kažkoks kosmosas… be proto daug gali sužinoti apie save.

Papasakok kaip savyje atradai grožio sritį? Nuo ko viskas prasidėjo?

Grožio sritimi domėtis pradėjau dar būdama paauglė. Man patiko skaityti straipsnius susijusius su grožiu, domėjausi makiažo tendencijomis, nuolat pirkau ir išbandydavau kažką naujo. Laisvalaikiu stebėjau vlogeres, darančias makiažą, mėginau visa tai atkartoti ant savęs.

Po mokslų baigimo įsidarbinau vaikų darželyje, nes nenorėjau nutolti nuo savo pasirinktos specialybės. Tačiau laisvu laiku, pvz., per vaikučių miego pertraukas nenustojau skaityti straipsnių susijusių su makiažo technikomis. Vėliau gavau darbo pasiūlymą makiažo mokykloje, nuo tada ir viskas prasidėjo.

Kaip nuo administratorės pareigų atsidūrei visažo srityje?

Dirbdama makiažo mokykloje turėjau išmokti daug naujų dalykų, turėjau baigti ne vienus makiažo kursus, dažnai mokymu metu pati buvau modelis mokytojai. Visko įdėmiai klausiausi, tikrai labai nuoširdžiai norėjau išmokti kuo daugiau. Labai žavėjausi savo kolegėmis, tačiau paslapčiomis stebėdama jas šiek tiek pavyduliavau, svajojau kad vieną dieną norėčiau dirbti tokį darbą kokį dirba jos.

Tuomet kaip įvyko tas lemtingas posūkis, kuomet tapai visažiste?

Mano vadovė matė kaip domiuosi makiažo priemonėmis, todėl pamažu davė vieną makiažą, vėliau davė dar vieną – taip pamažu atsirado pastovių klienčių. Po daugiau nei metų pastebėjau, kad pradėjau nesuderinti administracinio darbo su visažu, todėl teko palikti makiažo mokyklą ir eiti savo keliu.

Kaip viskas vystėsi toliau? Kaip jauteisi?

Buvo baisu, nes neturėjau pajamų, tačiau, mane labai palaikė. mano vyras Dovydas, sakė kad turiu užsiimti šia veikla, kad jeigu ir neuždirbsiu visai pinigų, jis mane išlaikys. Niekada nenorėjau būti išlaikoma, tačiau vien tai, kad jis tai sakė man suteikė daug drąsos.

Esu labai jautri, todėl man labai reikia palaikymo. Mano vyras – pirmas žmogus, kuris išgirsta mano idėjas. Aš juo pasitikiu, jam pasakau savo svajones bei vizijas. Jis visuomet daro viską, kad man padėtų. Man labai pasisekė, kad šalia savęs turiu tokį stiprų vyrą, nemanau, kad be jo man būtų pavykę visa tai padaryti.

Kokias sudėtingiausias akimirkas prisimeni?

Sudėtingas akimirkas atsimenu dar prieš atidarant studiją. Būdavo momentų, kai persidirbusiai, imdavo atrodyti, kad viskas ką iki šiol padariau yra nereikšminga, neturi prasmės. Pasitaikydavo tokių akimirkų, kai rankose laikau telefoną ir ketinu skambinti pranešti, uždarysiu Studiją, nes man per sunku. Grožio sritis gal ir skamba gražiai, tačiau po tuo slepiasi mokesčiai, darbuotojų įdarbinimas, išdarbinimas, grafikų sudarymas ir t.t. kas nėra labai kūrybiška.

Beto esu greit prisirišantis žmogus, todėl skaudu suprasti, kad kažkam esi laikina stotelė. Atėjusiam žmogui atiduoti visas savo žinias, patirtį, klientus, o jis viską pasiima ir išeina. Dabar mokausi atsiriboti ir susitaikyti – suprantu, kad darbuotojai yra ne draugai, ne šeimos nariai ir su jais viso gyvenimo kartu nenugyvensiu. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją šioje žemėje ir neturiu dėl to pykti. Galbūt tų žmonių misija buvo atrasti save, atidaryti savo verslą, dėl to tam tikri žmonės atsiranda tam tikrose vietose – kaip ir aš atsiradau makiažo mokykloje, daug ko išmokau ir išėjau. Galbūt ir jiems skaudėjo, bet toks jau tas gyvenimas.

Kaip manai, kokios žmogaus savybės nulemia sėkmę?

Manau, kad gyvenime prasimuša ne protingi, tačiau užsispyrę, atkaklūs ir viena idėja užsikrėtę žmonės. Buvo laikas kai klientė galėjo parašyti bet kada ir galėjau ją priimti. Nebuvau nusistačiusi absoliučiai darbo ribų. Savaitgaliais darbą pradėdavau 5 val ryte., darbo dienomis klientes galėjau priimti iki 22 val. Laisvomis dienomis kažkaip vis tiek atsidurdavau Studijoje. Mintys net ir laisvomis dienomis sukosi tik apie darbą. Kas kart kartojau sau, kad noriu būti geriausia savo srityje, turiu dirbti taip, kad niekas negalėtų prikibti.

Kaip ilgai visa tai tęsėsi?

Būtinybę sustoti ėmiau suvokti gana visai neseniai, tuomet, kai mane sukrėtė 12 bemiegių naktų. Tuo momentu nieko nesinorėjo –  nei bendrauti, nei eiti į darbą, paprastos užduotys tapo sudėtingos, jaučiausi lyg pradedu išprotėti, artėjant antrai savaitei buvau tiek išsigandusi, kad naktimis negalėjau nustoti verkti. Nemalonu apie tai rašyti, tačiau džiaugiuosi, kad visa tai jau praeityje.

Gyvename visuomenėje, kurioje darboholizmas, persidirbimas, skubėjimas ir laiko neturėjimas yra vertinamas. Aš pati buvau linkusi girtis savo darboholiškumu bei žavėjausi kitais tokiomis savybėmis pasižyminčiais žmonėmis. Mes siekiame dalykų, kurie visuomenėje yra vertinami – mes be galo susirūpinę savo socialiniu statusu, nes pastarasis mūsų kultūroje stipriai apsprendžia žmogaus vertę.

O ko norisi šiai dienai?

Kad gautume iš gyvenimo, tai ko norim, visų pirma turim žinoti ko norim. Šia citata vadovaujuosi nuo tada, kai įstojau universitetą. Nuo to laiko mėgstu užsirašyti savo tikslus bei troškimus. Jei tikėsim –  viską pavyks įgyvendinti.

Dabar labiausiai noriu išmokti nepasiduoti nerimui kuris ateina kas kart kai nedirbu, kai dienos pradžioje neturiu konkretaus tikslo, o pabaigoje neturiu aiškaus rezultato. Man atrodo kad visa tai yra susiję su savęs priėmimu, svarbu suvokti, kad gali egzistuoti ir nebūtinai kažką sukurti, daryti, gali tiesiog būti. Suvokiu kaip svarbu gerbti save, rūpintis savimi, savo poilsiu, savijauta.